Lietuvą kaip nekeista palikome pakilios nuotaikos. Visuomet malonu sutikti ir pažinti naujus žmones, o vien mintis, kad tai kita šalis, bendraamžiai su kita kultūra ir pomėgiais – jaudina.
Laimingi žmonės – sotūs žmonės, todėl atvykę vardan pakilios nuotaikos (jei ji galėjo būti dar pakilesnė) papietavome ir kibome į maloniausią darbą – vienas kito bei Lenkijos miesto Olecko pažinimą.
Susirinko čia labai linksmas jaunimas su labai įdomiais vardais. Cha! Bet to dar linksmiau “liežuvio laužymas“ išties geras ir smagus užsiėmimas.
Labai greitai visi susibičiuliavo, susimaišė ir jau per vakarienę nebebuvo tokie drovūs, kas vėliau dar lobiau plėtojosi vakarinių užsiėmimų metu. Visi drauge mes išsakėme lūkesčius, pasidalinome baimėmis, sužinojome daugelio pomėgius. Ir netgi kalba pasidarė nebe pats didžiausias bendravimo barjeras, nes nesuprantamus žodžius pakeitė rankų ženklai, besikeičiančios veido išraiškos bei draugiškas juokas.
Pradžia gera, o tai svarbu, nes pirmas įspūdis turi didelę įtaką vėlesniam nusiteikimui ir bendravimui, kurio mes turime tikrai nemažai, todėl galime tik tikėtis, kad draugystės megsis kaip močiutės megztinis žiemai ir išliks ilgam.
Užtikriname, į Lietuvą grįšime pilni įspūdžių, išmokę naujų dalykų ir galbūt sugebėsime pasakyti bent tris sakinius lenkiškai – taip taip, mes mokome vieni kitus savo kalbos.
Iki susirašymo!
Laura Skurvydaitė ir Roberta Šukvietytė