Birželio 14 dieną Vilkaviškio skautai (vad. E. Budrytė-Vilbikė) susiruošė į žygį po Vištyčio apylinkes. Susirinkę dalyviai atidarė savo žygį rikiuote, kur po raportų ir vėliavos pagerbimo, aptarėme žygio maršrutą ir būtinus daiktus. Tuomet autobusu nuvažiavome iki Lankupkos, kur pradėjome žygiuoti link mūsų nakvynės vietos.
Žygiavome pro miškus, sodybas, žvyrkelius. Sustojome ant Pavištyčio piliakalnio pasistiprinti ir pailsėti. Žygio metu taip pat daug bendravome, sustoję žaidėme įvairius žaidimus. Nakvynės vietą su skautiškomis dainomis pasiekėme jau po 17 val. Atkeliavę, kiek pavargę pailsėjome, o tada pasistatėme palapines ir įsikūrėme. Kadangi oras buvo tikrai puikus, nuėjome iki Vištyčio ežero išsimaudyti ir nuovargio kaip nebūta – kaikas dar ir vandens mūšį spėjo sulošti. Po maudynių pasiskirstę pareigomis paruošėme vakarienę, o tądien ji buvo tikrai puiki – kiekvienas pasidarėme dešrainių! Tuomet tradiciškai laukė vakaro rikiuotė, kur po dienos raportų brolis Domas Lukoševičius davė jaunesniojo skauto įžodį! Valio broliui! Pasveikinę brolį susirinkome prie vakaro laužo susikaupimo vakare, kurio metu paminėjome Gedulo ir vilties dieną, pagerbėm žmones, kurie prieš daug metų tą dieną buvo vežami į tremtį į Sibirą, skaitėme žmonių pasakojimus, atsiminimus, kuriuos jie užrašė po visų siaubingų įvykių, dainavome liaudies ir partizanines dainas. Susikaupę, surimtėję ir tylėdami išsiskirstėme miegoti. Kitą rytą pavalgę pusryčius taip pat dalyvavome programoje apie tremtį – sesė Onytė mums papasakojo, kaip tremtinių vaikai leisdavo laiką, kokius žaidimus jie žaisdavo, iš to tikrai labiau sužinojom apie praeitį ir įdomių faktų, patys galėjome išbandyti kai kurių jau seniai užmirštus žaidimus. Po rikiuotės išleidome savo jaunesniuosius skautus ir skautus iki 13 metų namo, o patyrę skautai ir kandidatai į juos likome dar parai. Gavome įvairių užduočių, pasigaminome pietus, o po jų leidomės į antrą žygio dalį – ėjome į pasienio ruožą, kur šiek tiek paklaidžioję po pievas ir laukus (deja, ne visada žemėlapyje esantys keliai atitinka realius) susitikome su Vištyčio užkardos pasienio pareigūnais. Kartu su jais nukeliavome į Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos valstybinių sienų sankirtos tašką, ėjome pasienyje esančiu draustiniu, pasieniečiai leido užlipti į stebėjimo bokštą, iš kurio atsivėrė platus ir gražus ežero vaizdas, galėjome palyginti, kaip atrodo „mūsų“ ir rusų pusės. Žygio eigoje ant kalno su nuostabiu vaizdu į ežerą saulei leidžiantis 2 skautai – Miglena Petraitytė ir Dovydas Tupčiauskas – davė patyrusio skauto įžodį, labai džiaugiamės jų pasiekimais! Sugrįžę su dainomis užbaigėme skautų pradėtą ruošti vakarienę. Po daug pokalbių ir smagių akimirkų žiūrėjome dokumentinį filmą apie tremtį. Paryčiais stipriai užklupęs lietus mūsų neišgąsdino, o ryte atsikėlę viską susitvarkėme ir papusryčiavę išvykome namo! Dėkojame į savo sodybą priėmusiems Uldinskams, taip pat Vištyčio užkardos pasienio pareigūnams už puikų laiką kartu! Ir žinoma, visiems žygio dalyviams – VALIO! Raportavo pat. Sk. Miglena Petraitytė ir Dovydas Tupčiauskas ir vadovė E. Budrytė-Vilbikė.
