(Sekmadienis, paskutinioji projekto diena…)
Po neramios ir mažai užsimerkti akims leidžiančios nakties išaušo sekmadienio rytas. Visa savaitę dirbome išsijuosę, tad visi nusipelnėme keltis bent jau trumputę valandėlę vėliau nei įprasta. Rytas buvo saulėtas… Švelnus vėjo gūsis atnešė šviežiai pjaustytos dešros bei duonos kvapą. Visi be žodžių supratome…laikas pusryčiauti…tik deja jau paskutį kartą… L
Sekmadienio užsiėmimai prasidėjo lauke. Visi vis dar truputėlį apsnūdę sustojome į didelį ratą… taip ir prasidėjo net ir labiausiai apsimiegojusius išjudinančios „Žirgų lenktynės“. Nors šis žaidimas ir trumpas, tačiau linksmas ir visiems paliko gerą įspūdį. Vėliau, kaip ir visada, visi susirinkome konferencijų salėje. Ten projekto dalyviai gavo įdomią užduotį. Visi turėjo galimybę pabandyti, pagal visas taisykles tvarkingai parašyti savo europass CV. Tai buvo įdomi patirtis projekto dalyviams, nes daugelis net nenumanė, kaip rašoma CV, nors ir žinojo, kad anksčiau ar vėliau jiems reikės tai daryti, norint susirasti darbą.
Po CV rašymo buvo laisvas laikas. Šią valandėlę galėjome išnaudoti savo nuožiūra. Daug kas ėjo žaisti tinklinį, krepšinį, matėm, kad buvo ir rašančių graudžius atsisveikinimo laiškus. Ši valandėlė prabėgo labai greitai. Visi nedidelėmis grupelėmis vėl rinkomės į restoraną, nes buvo pietų metas. Daržovių sriuba…vištiena su bulvėmis bei įvairiomis salotomis….mmmmm….kaip buvo skanu!!! J Na o po skanių pietų aišku reikia truputėlį pailsėti ir leisti skrandžiams kokybiškai atlikti savo darbą. Bet neilgai…nes visų jau laukė kanoja, baidarė bei keletas vandens dviračių. Tad visi susiskirstę kas po du…o kas ir mažomis grupelėmis, skubėjome į linksmybes prie ežero. Iš pradžių buvo planuojama daryti sporto varžybas, bet beveik niekas jau nebeturėjo tam jėgų, taigi daug kas toliau spalvino, dekoravo savo palaidinukes.
Laikas bėgo labai greitai…ne, jis nebėgo…jis tiesiog skriejo nesigailėdamas mūsų. Laikrodžiai jau mušė 19 valandą vakaro. Metas vakarieniauti. Visi krykštaudami bei saulės apskrudintais skruostais, sugužėjome į mums valgyti skirtą salę restorane. Virėja(s) šįkart ypatingai dėl mūsų pasistengė. Kibinai tiesiog tirpo gerklėje maloniai nuteikdami gomurį. J Priekaištų neturėjo nei vienas.
Laikas vis seko…ir seko… Dienos apibendrinimą pakeitė viso projekto įvertinimas, nes jau buvo paskutinis vakaras kartu… Liūdna… Nukabinome pirmąją dieną ant popierinių marškinėlių, šortų bei kojinių užrašytus lūkesčius ir baimes. Perskaitėme paskutinius slaptojo pašto laiškus, kuriuose išaiškėjo slaptieji gerbėjai ir gerbėjos J. Oi kiek buvo netikėtumų. J Vėliau susiskirstę į moteriškas ir vyriškas grupes kalbėjomės apie kitų metų projektą, kuris tikriausiai vyks Čekijoje. Išrinkome keletą projekto temų, išsakėme savo lūkesčius bei visi vienbalsiai nusprendėme, kad projektas turi būti ilgesnis. J … O kad mūsų norai Dievui, ar tiems kurie patvirtina projektus, tiesiai į ausį. J
Nesuvaldomai artėjo naktis…paskutinė naktis L. Nei vienas nė nemanė eiti miegoti, nes mūsų mylimi partneriai – draugai čekai privalėjo išvykti naktį, o danai anksti ryte. Tad stengėmės išnaudoti kiekvieną minutę ar net sekundę būdami kartu. Dainavome, žaidėme, juokavome, kalbėjomės žiūrėdami vieni kitiems į akis, lyg stengdamiesi kuo tiksliau į savo atmintį įrašyti kiekvieno veido bruožus ar balso toną..
Jau metas…pasakė į salę atėjęs čekų grupės vadovas Tomas. Galvoje sukosi klausimas… kodėl… kodėl taip trumpai… Ir štai jau paskutinės nuotraukos…paskutiniai apkabinimai, daug ilgesni ir stipresni nei įprastai…bei pažadai, kad būtinai susitiksime kitais metais. Paskutiniai papokštavimai įlipus į jų autobusą ir žodžiai, kad išvažiuosime kartu….
Išlydėję čekus visi baigiame krautis daiktus. Akys pačios merkiasi…nežinia ar dėl nuovargio… ar dėl liūdesio… o gal dėl abiejų priežasčių iš karto… stovyklavietėje mirtina tyla… tik staiga tą tylą sudrumsčia žadintuvas… ak… ir vėl… ir vėl metas atsisveikinimams.
Rytas vėsus…visi apsimuturiavę laukiame autobuso. Autobusas, kuris turėjo vežti draugus danus ir mus į Vilniaus oro uostą vėlavo beveik valandą… piktas vairuotojas sumurma… “nesusipratimas“. Autobusas iš stovyklavietės „Viktorija“ pajudėjo apie 6 valandą ryto… deja į Vilnių važiuoti galėjome ne visi… tad atsisveikinimas labai greitai vyksta tiesiog autobuse… paskutiniai apsikabinimai… paskubomis ištariami žodžiai… „iki pasimatymo“… „iki pasimatymo kitais metais“… „aš tavęs pasiilgsiu“…
O tuo tarpu danų grupė skubiai lekia siaurais keleliais oro uosto link, laiko labai nedaug… tačiau šiaip nekaip, pavyksta laiku pasiekti Vilnių ir oro uostą… Palydėjus juos iki apsaugos posto, supratom, kad projektas jau tikrai baigtas… Liko tik nuostabūs prisiminimai, naujai surasti draugai ir viltys pasimatyti kitais metais… J