(Antradienis, antroji projekto diena)
Džiaugiamės, kad pusryčiai buvo devintą valandą, kadangi galėjome pakankamai pailsėti. Pusryčiai mūsų nenuvylė, nes patiekalai buvo skanūs ir jų buvo užtektinai, o po jų prasidėjo užsiėmimai, kurių dėka pamažu susipažinome vieni su kitais. Linksmą atmosferą padėjo sukurti žaidimas “Arbūzas”, kurio metu visi skanavome įsivaizduojamą arbūzą. Susipažinti bei įsiminti kitų vardus galėjome žaisdami “Voratinklį”: kiekvienas metėme virvę kuriam nors draugui iš kitos šalies, o paskui virvę reikėjo surišti pasakant vardą to, kuris laiko virvę po Tavęs. Patiko, kad reikėjo mėtyti virvę, buvo gražus vaizdas ir labai įdomu. Gaila, kad kitiems jos pritrūko, bet gerai, jog vadovai nepasimetė ir surado išeitį. Taip pat buvo kitų susipažinimo žaidimų , kurie padėjo susipažinti ir užsimegzti naujoms draugystėms. Vėliau labai įdomiu būdu išsiaiškinom visų norus, baimes ir galimybes prisidėti prie projekto: kiekvienas turėjo pagaminti marškinėlius (norai), šortukus (baimės) ir kojines (galimybės prisidėti, o visus juos kabinome ant skalbinių virvės. O taip pat aptarėme ką mes čia veikiam ir koks tai projektas – projektas, kuriame nagrinėsime jaunimo įsidarbinimo galimybes ir profesijų pasirinkimą. Po visų žaidimų ir oficialių dalių įkūrėme “Slaptą paštą” – burtų keliu išsitraukėme korteles su vardais žmonių, kuriems rašysime viso projekto metu. Slaptas paštas paskatino bendrauti, stengėmės sužinoti daugiau apie žmonių kuriuos išsitraukėme interesus ir pomėgius. Be to, visi nekantriai laukėme vakaro, kadangi buvo smalsu gauti pirmuosius laiškus.
Įkūrę paštą turėjome laisvo laiko, kurį paskyrėm žygio užduotims paruošti. Papietavę ir baigę ruoštis žygio užduotis dar turėjome valandėlę – pasikalbinome danus pažaisti tinklinį. Laikas tikrai neprailgo, buvo labai smagu. Po tinklinio varžybų pasisėmę geros nuotaikos išėjome į žygį. Mums labai patiko dirbti grupelėse, mėginti išlaikyti komandos dvasią ir tuo pačiu labiau pažinti vienas kitą. Taip pat buvo malonu paruošti užduotis bei stebėti kaip jas atlieka mūsų kolegos. Kiekviena užduotis reikalavo tam tikrų sugebėjimų: drąsos, orientacijos aplinkoje, komunikabilumo ir, žinoma, reikėjo pritaikyti anglų kalbos žinias bendraujant. Žygis tikrai neprailgo. Nors bijojome lietaus jis tik dar labiau sustiprino emocijas ir paliko dar didesnį įspūdį.
Po žygio visi jautėmės puikiai, vis dar džiaugėmės lietumi, kai kurie nutarėme pailsėti, tuo tarpu kiti bendravo tarpusavyje. Vėliau po vakarienės susirinkome į konferencijų salę ir aptarėme visą buvusią dieną. Taip pat gavome ir pirmuosius laiškus, kurių taip laukėme , buvo įdomu ir supratome, jog viskas dar tik prieš akis.