„VILA“

Šį kartą VILiukas IR Austėja nusikelia į Pajevonio istoriją. Pajevonys yra labai sena gyvenvietė. „Na štai, ant kalnelio, kur stovi Pajevonio bažnyčia, senovėje galėjusi būti senosios lietuvių tikybos šventoji vieta, visai netoli Jevonio upelio. Ar žinojot, kad karalienė Ona Jogailaitė, karaliaus Stepono Batoro žmona, liepė čia pastatyti bažnyčią? Tikrai taip! Ji tam paskyrė net 9 valakus žemės. O 1600m. karalius Žygimantas III paskyrė dar 12 valakų žemės. Iš tų 12 valakų žemės lietuviškai mokantis kunigas ir bažnyčios tarnai sudarė Salicininkų dvarelį, kurį 1797m. valdė klebonas. Nežiūrint tokių turtų, kaip matyti iš 1674m. vizitacijos akto, bažnyčia buvusi labai apleista. Vatejau, jūs tik pažiūrėkit, bažnytiniai rūbai suplyšę. Bet po kiek laiko medinę bažnyčią pakeitė kita. Ji šį kartą buvo mūrinė. Mūrinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1842m. ir baigta 1915m. Kokia ji graži!”- gėrisi Viliukas. „O ne! Bombonešiai! Jie sprogdina bažnyčią!” –išsigandęs šaukia VILiukas. Po kiek laiko iš bažnyčios liko tik apirusios sienos ir dalis bokštų, o tarp jų tvirtai stovinti Švč. Marijos statula.

„Kai bažnyčia buvo ant kalnelio, privažiuoti prie pat bažnyčios buvo galima tik iš šiaurės, o priekyje buvo įrengti ir tebėra platūs akmeniniai laiptai. Deja, iš šios bažnyčios bokštai buvo išsprogdinti besitraukiančios vokiečių kariuomenės. Po karo bažnyčia atstatyta ant tų pačių pamatų, bet jau kitokio fasado. Nebėra bokštų“, – liūdnai atsiduso VILiukas.

Prieš II pasaulinį karą, o taip pat ir šiuo metu, Pajevonys buvo garsus savo grožiu, dideliais Šv. Onos atlaidais ir puikiu bažnytiniu choru. „O taip, bažnytinis choras skamba puikiai!”- pritarė VILiukas. „Bet ar gidėjot, kad vargšas parapietis Puodžiūnas, buvo pakartas jo paties sode? Kaip baisu. O kunigas Tamošius Senkauskas buvo apkaltintas rėmęs sukilėlius ir ištremtas Sibiran. Gyvendamas tremtyje jis parašė pajevoniškių mėgiamą ilgą dainą apie Pajevonį ir jo bažnyčią.“ O kas nutiko toliau? Ar kunigas sugrįžo atgal į savo tėvynę? Ar bažnyčia išliko nepaliesta II pasaulinio karo žiaurumų? „Taip, po keleto metų, atlikęs bausmę kun. Senkus sugrįžo į savo parapiją, kur ir mirė. Deja, II pasaulinio karo metu Pajevonys smarkiai nukentėjo. Nukentėjo ir bažnyčia. Tačiau darbščių žmonių ir klebono kun. Vinco Jalinsko dėka bažnyčia buvo iš pagrindų atstatyta. Vietoje bokštų pastatytas naujas gražus fasadas, panašus į Vilniaus katedrą. Suremontuotas ir bažnyčios vidus.“

VILiuk, paklausyk, ką aš radau! Štai pajevoniškiai parašė eiles apie bažnyčios gailų likimą:

Ir Pajevonį apgaubė ugnis ir dūmai.

Ir virto žemėn palaužti beržai,

Ir griuvo bokštai, virto puošnūs mūrai.

Kalnas buvo išniekintas visai.

„ Varge,- atsiduso VILiukas, o jo akys pritvinko ašarų. VILiuk, neliūdėk. Pažiūrėk, kaip šiandien gražiai atrodo bažnyčia, o vargai jau praeityje. „ Kaip gerai, kad viskas pasibaigė. O dabar einame patyrinėti kitų miestelių istoriją…“