Vasara ištirpo tarsi šaukštas medaus smaližiaus burnoje… Bėgo prabėgo nerūpestingo poilsio dienos, žiogų orkestro solistai užvožė smuikelių futliarus, pamažu prisipildė daržų ir sodų pintinės, o baikštus voratinklis su nerimu stebėjo pro debesų pinkles besibraunantį saulės spindulį…